Vieną 1870 m. Dieną britų fizikas Tyndall atvyko į Karališkosios draugijos paskaitų salę Didžiojoje Britanijoje pasikalbėti apie visiško šviesos atspindžio principą. Jis atliko paprastą eksperimentą: išgręžė skylę į kibirą, pripildytą vandens, ir panaudojo lempą, kad jį pašalintų iš kibiro viršaus. Vanduo šviesus. Rezultatai nustebino publiką. Matėsi, kad vandens kibirkštis teka iš kibiro skylės, vanduo sulenkė ir šviesa sulenkė, o šviesą pagavo vingiuotas vanduo.
Nustatyta, kad šviesos energija sklinda vyno srove iš statinės; Taip pat nustatyta, kad šviesos energija sklinda išlenktu stikliniu strypu. Kodėl taip? Ar ne' šviesa yra tiesi? Šie reiškiniai patraukė Tyndall [39] dėmesį. Po tyrimų jis nustatė, kad tai yra bendras šviesos atspindžio efektas [2]. Kadangi vandens ir kitų terpių tankis yra didesnis nei aplinkinių medžiagų (pvz., Oro), šviesa perduodama iš vandens į orą. Kai kritimo kampas yra didesnis už tam tikrą kampą, lūžusi šviesa dingsta ir visa šviesa atsispindi atgal į vandenį. Paviršiuje šviesa atrodo lenkiama į priekį vandens sraute.
Vėliau žmonės sukūrė stiklo pluošto rūšį su voro šilko skaidrumu ir storiu. Kai šviesa patenka į stiklo pluoštą stačiu kampu, ji sklinda išlenktu stiklo pluoštu. Kadangi toks optinis pluoštas gali būti naudojamas šviesai perduoti, jis vadinamas optiniu pluoštu.